Mendja (gre. nous, lat. mens, ang. mind, fra. esprit) ėshtė veprimtaria e trurit dhe nė veēanti, shkallėve tė vetėdijes si personaliteti, mendimi, dėshira, perceptimi, arsyeja, kujtesa, pėrfytyrimi, menēuria dhe emocioni. Megjithėse shumė lloje kafshėsh ndajnė me njeriun disa prej kėtyre aftėsive, emėrtimi ėshtė i lidhur zakonisht me qeniet njerėzore.
Ka shumė teori se ēfarė ėshtė mendja dhe si ajo funksionon tė cilat e kanė zanafillėn e tyre nė lashtėsinė greke me Platonin dhe Aristotelin, dhe nė filozofinė indiane. Teoritė parashkencore, qė ishin rrėnjosur nė teologji, pėrqendrohen nė marrėdhėnien mes mendjes dhe shpirtit, i cili hamendėsohet thelbi mbinatyror ose hyjnor i njeriut. Teoritė moderne, tė bazuara nė kuptimin shkencor tė trurit, e shikojnė mendjen si njė dukuri tė psikologjisė, dhe emėrtimi pėrdoret shpesh pak a shumė si bashkėemėrtim me ndėrgjegjen.
Ēėshtja me tė cilėn aftėsitė njerėzore pėrbėjnė mendjen ėshtė po ashtu shumė e debatueshme. Disa argumentojnė se vetėm funksionet mendore "tė larta" pėrbėjnė mendjen: veēanėrisht arsyeja dhe kujtesa. Nė kėtė pikėpamje emocionet si dashuria, urrejtja, frika, gėzimi janė mė shumė "primitive" apo varėsi e natyrės dhe duhet tė shihen si tė ndryshme nė natyrė ose prejardhjen e mendjes. Disa tė tjerė argumentojnė se ana arsyetore dhe emocionale e njeriut nuk mund tė ndahen, se ato rrjedhin nga e njėjta natyrė dhe prejardhje, dhe se ato duhet tė mendohen si pjesė e mendjes vetjake (individuale).